Jūsų pirkinių krepšelis tuščias

Parduotuvė

Kiekis: 0

Iš viso: 0,00

0

Ugnikalnių išsiveržimai

Ugnikalnių išsiveržimai

Ši animacija paaiškina skirtingus ugnikalnių išsiveržimo tipus.

Geografija

Raktiniai žodžiai

vulkanas, Magnetinė veikla, Ugnikalnio išsiveržimas, volcanoes, Vulkaninė veikla, Magma, Po vulkaninės veiklos, Magma kamera, Plokštės tektonika, Žemės drebėjimas, Lava, Kalnų formavimas, Vezuvijus, Žemesnis lygis - Gamta, Geografija, Tektoninė plokštė, Žemės pluta, nelaimė

Susiję elementai

Vaizdai

Ugnikalniai ir tektoninės plokštės

  • Afrikos Plokštė
  • Eurazijos Plokštė
  • Arabijos Plokštė
  • Indijos Plokštė
  • Šiaurės Amerikos Plokštė
  • Pietų Amerikos Plokštė
  • Ramiojo Vandenyno Plokštė
  • Karibų Plokštė
  • Kokosų Plokštė
  • Naskos Plokštė
  • Antarktidos Plokštė
  • Australijos Plokštė
  • Filipinų Plokštė

Ugnikalnių išsiveržimas, tai procesas, kurio metu pro žemės plutą išsiveržia magma. Ugnikalniai iškyla neatsitiktinai, jie suformuoja ilgas grandines, kurios yra esminės tektoninių plokščių ribos.

Ugnikalnių išsiveržimai atlieka svarbų vaidmenį kalnų formavimuisi. Magma, tai labai karšta, raudona išsilydžiųsi uoliena esanti po Žemės paviršiumi. Magma, tekanti į paviršių vadinama lava, kuri pasiekusi paviršių suformuoja ugnikalnį. Ugnikalniai gali būti klasifikuojami pagal jų išsiveržimo pobūdį - sprogimo, efuziniai ar mišrus.

Sprogimo išsiveržimai labiausiai būdingi kūgio formos ugnikalniams. Šio išsiveržimo tipas pasireiškia, kai garai ir dujos krateriu ištrūksta į paviršių sukeldamos didelį sprogimą ir sudarydamos aukštą išsiveržimo stulpą bei piroklastinį srautą. Dažnai vėjas išnešioja pelenų debesis po didelį plotą. Piroklastinis srautas dideliu greičiu ritasi žemyn ugnikalnio kūgiu. Tai labiausiai sukrečiantis ir niokojantis ugnikalnio išsiveržimo tipas. Garsiausi šio tipo išsiveržimai įvykę Krakatoa, Pelė kalne ir Šv. Elenos kalne.

Efuziniai išsiveržimai būdingi vulkaniniams skydams. Šie išsiveržimai nepasireiškia dideliais sprogimais ar piroklastiniais srautais, vienintelė medžiaga kuri išsiskiria, tai skysta lava. Sustingusi lava suformuoja ugnikalnio kūgį. Šio išsiveržimo pavyzdžiai matomi Havajų salose - Mauna Kėja ir Mauna Loa.

Mišrieji išsiveržimai būdingi stratovulkanams. Jie pasireiškia sprogimais ir lavos srautais. Stratovulkano kūgis susideda iš kintamų tufo sluoksnių ar nuošliaužų ir sukietėjusios lavos. Geriausiai žinomi šio tipo ugnikalniai yra Strombolis, Etna ir Kotopaksis.

Po ugnikalno išsiveržimo galime pastebėti ir po-išsiveržiminę veiklą, kurią iš esmės sudaro garai ir dujos suformuotos iš įvairiausių chemikalų išmetamų iš angų vadinamų fumarolėmis.

Solfatara - tai fumarolės tipas, kuris gali būti apibūdinamas kaip žemės plutos plyšys išskiriantis sulfitines dujas.

Mofeta - tai anglies dvideginio išmetimas, kuris gali būti vadinamas "sausu" (jeigu jį sudaro anglies dvideginis), arba "drėgnu" (jeigu į jo sudėtį įeina gazuoto vandens).

Geizeris, tai versmė, iš kurios periodiškai fontanais trykšta karštas vanduo. Tai įvyksta dėl besikaupiančio vandens požeminėse daubose, kurį užverda magmos karštis, priversdamas vandenį išsiveržti.

Vulkaninis aktyvumas galimas pastebėti ir molingose vietose, kur randama "purvo ugnikalnių". Pastarieji išskiria dujas skysto purvo ir burbulų pavidalu.

Labiausiai niokojantys ugnikalnių išsiveržimai išsklaido didelius kiekius piroklastų.

Po 18830-iųjų metų Krakatoa išsiveržimo per 18 kubinių kilometrų piroklastų buvo išsklaidyta po apylinkes. O per vieną stipriausių Tamboros kalno išsiveržimų 1815-tais metais, net 80 kubinių kilometrų piroklastų išsibarstė dideliame žemės plote.

Šitokie dideli bei galingi ugnikalnių išsiveržimai daro globalinę įtaką Žemės atmosferai, klimatui ir laukinei gamtai.

Didžiausi ugnikalnių išsiveržimai

  • Mauna Kėja
  • Mauna Loa
  • Novarupta
  • Šv. Elenos kalnas
  • Santa Marija
  • Kotopaksis
  • Pelė kalnas
  • Sulfureris
  • Vezuvijaus kalnas
  • Strombolis
  • Etna
  • Kolumbo
  • Furnanco kalnas
  • Bandajus
  • Pinatubas
  • Krakatau
  • Tambora
  • Taravera

Ugnikalnių išsiveržimas, tai procesas, kurio metu pro žemės plutą išsiveržia magma. Ugnikalniai iškyla neatsitiktinai, jie suformuoja ilgas grandines, kurios yra esminės tektoninių plokščių ribos.

Ugnikalnių išsiveržimai atlieka svarbų vaidmenį kalnų formavimuisi. Magma, tai labai karšta, raudona išsilydžiųsi uoliena esanti po Žemės paviršiumi. Magma, tekanti į paviršių vadinama lava, kuri pasiekusi paviršių suformuoja ugnikalnį. Ugnikalniai gali būti klasifikuojami pagal jų išsiveržimo pobūdį - sprogimo, efuziniai ar mišrus.

Sprogimo išsiveržimai labiausiai būdingi kūgio formos ugnikalniams. Šio išsiveržimo tipas pasireiškia, kai garai ir dujos krateriu ištrūksta į paviršių sukeldamos didelį sprogimą ir sudarydamos aukštą išsiveržimo stulpą bei piroklastinį srautą. Dažnai vėjas išnešioja pelenų debesis po didelį plotą. Piroklastinis srautas dideliu greičiu ritasi žemyn ugnikalnio kūgiu. Tai labiausiai sukrečiantis ir niokojantis ugnikalnio išsiveržimo tipas. Garsiausi šio tipo išsiveržimai įvykę Krakatoa, Pelė kalne ir Šv. Elenos kalne.

Efuziniai išsiveržimai būdingi vulkaniniams skydams. Šie išsiveržimai nepasireiškia dideliais sprogimais ar piroklastiniais srautais, vienintelė medžiaga kuri išsiskiria, tai skysta lava. Sustingusi lava suformuoja ugnikalnio kūgį. Šio išsiveržimo pavyzdžiai matomi Havajų salose - Mauna Kėja ir Mauna Loa.

Mišrieji išsiveržimai būdingi stratovulkanams. Jie pasireiškia sprogimais ir lavos srautais. Stratovulkano kūgis susideda iš kintamų tufo sluoksnių ar nuošliaužų ir sukietėjusios lavos. Geriausiai žinomi šio tipo ugnikalniai yra Strombolis, Etna ir Kotopaksis.

Po ugnikalno išsiveržimo galime pastebėti ir po-išsiveržiminę veiklą, kurią iš esmės sudaro garai ir dujos suformuotos iš įvairiausių chemikalų išmetamų iš angų vadinamų fumarolėmis.

Solfatara - tai fumarolės tipas, kuris gali būti apibūdinamas kaip žemės plutos plyšys išskiriantis sulfitines dujas.

Mofeta - tai anglies dvideginio išmetimas, kuris gali būti vadinamas "sausu" (jeigu jį sudaro anglies dvideginis), arba "drėgnu" (jeigu į jo sudėtį įeina gazuoto vandens).

Geizeris, tai versmė, iš kurios periodiškai fontanais trykšta karštas vanduo. Tai įvyksta dėl besikaupiančio vandens požeminėse daubose, kurį užverda magmos karštis, priversdamas vandenį išsiveržti.

Vulkaninis aktyvumas galimas pastebėti ir molingose vietose, kur randama "purvo ugnikalnių". Pastarieji išskiria dujas skysto purvo ir burbulų pavidalu.

Labiausiai niokojantys ugnikalnių išsiveržimai išsklaido didelius kiekius piroklastų.

Po 18830-iųjų metų Krakatoa išsiveržimo per 18 kubinių kilometrų piroklastų buvo išsklaidyta po apylinkes. O per vieną stipriausių Tamboros kalno išsiveržimų 1815-tais metais, net 80 kubinių kilometrų piroklastų išsibarstė dideliame žemės plote.

Šitokie dideli bei galingi ugnikalnių išsiveržimai daro globalinę įtaką Žemės atmosferai, klimatui ir laukinei gamtai.

Sprogus išsiveržimas

  • pelenų debesis
  • krateris
  • piroklastinis srautas

Ugnikalnių išsiveržimas, tai procesas, kurio metu pro žemės plutą išsiveržia magma. Ugnikalniai iškyla neatsitiktinai, jie suformuoja ilgas grandines, kurios yra esminės tektoninių plokščių ribos.

Ugnikalnių išsiveržimai atlieka svarbų vaidmenį kalnų formavimuisi. Magma, tai labai karšta, raudona išsilydžiųsi uoliena esanti po Žemės paviršiumi. Magma, tekanti į paviršių vadinama lava, kuri pasiekusi paviršių suformuoja ugnikalnį. Ugnikalniai gali būti klasifikuojami pagal jų išsiveržimo pobūdį - sprogimo, efuziniai ar mišrus.

Sprogimo išsiveržimai labiausiai būdingi kūgio formos ugnikalniams. Šio išsiveržimo tipas pasireiškia, kai garai ir dujos krateriu ištrūksta į paviršių sukeldamos didelį sprogimą ir sudarydamos aukštą išsiveržimo stulpą bei piroklastinį srautą. Dažnai vėjas išnešioja pelenų debesis po didelį plotą. Piroklastinis srautas dideliu greičiu ritasi žemyn ugnikalnio kūgiu. Tai labiausiai sukrečiantis ir niokojantis ugnikalnio išsiveržimo tipas. Garsiausi šio tipo išsiveržimai įvykę Krakatoa, Pelė kalne ir Šv. Elenos kalne.

Efuziniai išsiveržimai būdingi vulkaniniams skydams. Šie išsiveržimai nepasireiškia dideliais sprogimais ar piroklastiniais srautais, vienintelė medžiaga kuri išsiskiria, tai skysta lava. Sustingusi lava suformuoja ugnikalnio kūgį. Šio išsiveržimo pavyzdžiai matomi Havajų salose - Mauna Kėja ir Mauna Loa.

Mišrieji išsiveržimai būdingi stratovulkanams. Jie pasireiškia sprogimais ir lavos srautais. Stratovulkano kūgis susideda iš kintamų tufo sluoksnių ar nuošliaužų ir sukietėjusios lavos. Geriausiai žinomi šio tipo ugnikalniai yra Strombolis, Etna ir Kotopaksis.

Po ugnikalno išsiveržimo galime pastebėti ir po-išsiveržiminę veiklą, kurią iš esmės sudaro garai ir dujos suformuotos iš įvairiausių chemikalų išmetamų iš angų vadinamų fumarolėmis.

Solfatara - tai fumarolės tipas, kuris gali būti apibūdinamas kaip žemės plutos plyšys išskiriantis sulfitines dujas.

Mofeta - tai anglies dvideginio išmetimas, kuris gali būti vadinamas "sausu" (jeigu jį sudaro anglies dvideginis), arba "drėgnu" (jeigu į jo sudėtį įeina gazuoto vandens).

Geizeris, tai versmė, iš kurios periodiškai fontanais trykšta karštas vanduo. Tai įvyksta dėl besikaupiančio vandens požeminėse daubose, kurį užverda magmos karštis, priversdamas vandenį išsiveržti.

Vulkaninis aktyvumas galimas pastebėti ir molingose vietose, kur randama "purvo ugnikalnių". Pastarieji išskiria dujas skysto purvo ir burbulų pavidalu.

Labiausiai niokojantys ugnikalnių išsiveržimai išsklaido didelius kiekius piroklastų.

Po 18830-iųjų metų Krakatoa išsiveržimo per 18 kubinių kilometrų piroklastų buvo išsklaidyta po apylinkes. O per vieną stipriausių Tamboros kalno išsiveržimų 1815-tais metais, net 80 kubinių kilometrų piroklastų išsibarstė dideliame žemės plote.

Šitokie dideli bei galingi ugnikalnių išsiveržimai daro globalinę įtaką Žemės atmosferai, klimatui ir laukinei gamtai.

Efuzinis išsiveržimas

  • krateris
  • lavos srautas

Ugnikalnių išsiveržimas, tai procesas, kurio metu pro žemės plutą išsiveržia magma. Ugnikalniai iškyla neatsitiktinai, jie suformuoja ilgas grandines, kurios yra esminės tektoninių plokščių ribos.

Ugnikalnių išsiveržimai atlieka svarbų vaidmenį kalnų formavimuisi. Magma, tai labai karšta, raudona išsilydžiųsi uoliena esanti po Žemės paviršiumi. Magma, tekanti į paviršių vadinama lava, kuri pasiekusi paviršių suformuoja ugnikalnį. Ugnikalniai gali būti klasifikuojami pagal jų išsiveržimo pobūdį - sprogimo, efuziniai ar mišrus.

Sprogimo išsiveržimai labiausiai būdingi kūgio formos ugnikalniams. Šio išsiveržimo tipas pasireiškia, kai garai ir dujos krateriu ištrūksta į paviršių sukeldamos didelį sprogimą ir sudarydamos aukštą išsiveržimo stulpą bei piroklastinį srautą. Dažnai vėjas išnešioja pelenų debesis po didelį plotą. Piroklastinis srautas dideliu greičiu ritasi žemyn ugnikalnio kūgiu. Tai labiausiai sukrečiantis ir niokojantis ugnikalnio išsiveržimo tipas. Garsiausi šio tipo išsiveržimai įvykę Krakatoa, Pelė kalne ir Šv. Elenos kalne.

Efuziniai išsiveržimai būdingi vulkaniniams skydams. Šie išsiveržimai nepasireiškia dideliais sprogimais ar piroklastiniais srautais, vienintelė medžiaga kuri išsiskiria, tai skysta lava. Sustingusi lava suformuoja ugnikalnio kūgį. Šio išsiveržimo pavyzdžiai matomi Havajų salose - Mauna Kėja ir Mauna Loa.

Mišrieji išsiveržimai būdingi stratovulkanams. Jie pasireiškia sprogimais ir lavos srautais. Stratovulkano kūgis susideda iš kintamų tufo sluoksnių ar nuošliaužų ir sukietėjusios lavos. Geriausiai žinomi šio tipo ugnikalniai yra Strombolis, Etna ir Kotopaksis.

Po ugnikalno išsiveržimo galime pastebėti ir po-išsiveržiminę veiklą, kurią iš esmės sudaro garai ir dujos suformuotos iš įvairiausių chemikalų išmetamų iš angų vadinamų fumarolėmis.

Solfatara - tai fumarolės tipas, kuris gali būti apibūdinamas kaip žemės plutos plyšys išskiriantis sulfitines dujas.

Mofeta - tai anglies dvideginio išmetimas, kuris gali būti vadinamas "sausu" (jeigu jį sudaro anglies dvideginis), arba "drėgnu" (jeigu į jo sudėtį įeina gazuoto vandens).

Geizeris, tai versmė, iš kurios periodiškai fontanais trykšta karštas vanduo. Tai įvyksta dėl besikaupiančio vandens požeminėse daubose, kurį užverda magmos karštis, priversdamas vandenį išsiveržti.

Vulkaninis aktyvumas galimas pastebėti ir molingose vietose, kur randama "purvo ugnikalnių". Pastarieji išskiria dujas skysto purvo ir burbulų pavidalu.

Labiausiai niokojantys ugnikalnių išsiveržimai išsklaido didelius kiekius piroklastų.

Po 18830-iųjų metų Krakatoa išsiveržimo per 18 kubinių kilometrų piroklastų buvo išsklaidyta po apylinkes. O per vieną stipriausių Tamboros kalno išsiveržimų 1815-tais metais, net 80 kubinių kilometrų piroklastų išsibarstė dideliame žemės plote.

Šitokie dideli bei galingi ugnikalnių išsiveržimai daro globalinę įtaką Žemės atmosferai, klimatui ir laukinei gamtai.

Mišrus išsiveržimas

  • kanalas
  • krateris
  • lavos srautas

Ugnikalnių išsiveržimas, tai procesas, kurio metu pro žemės plutą išsiveržia magma. Ugnikalniai iškyla neatsitiktinai, jie suformuoja ilgas grandines, kurios yra esminės tektoninių plokščių ribos.

Ugnikalnių išsiveržimai atlieka svarbų vaidmenį kalnų formavimuisi. Magma, tai labai karšta, raudona išsilydžiųsi uoliena esanti po Žemės paviršiumi. Magma, tekanti į paviršių vadinama lava, kuri pasiekusi paviršių suformuoja ugnikalnį. Ugnikalniai gali būti klasifikuojami pagal jų išsiveržimo pobūdį - sprogimo, efuziniai ar mišrus.

Sprogimo išsiveržimai labiausiai būdingi kūgio formos ugnikalniams. Šio išsiveržimo tipas pasireiškia, kai garai ir dujos krateriu ištrūksta į paviršių sukeldamos didelį sprogimą ir sudarydamos aukštą išsiveržimo stulpą bei piroklastinį srautą. Dažnai vėjas išnešioja pelenų debesis po didelį plotą. Piroklastinis srautas dideliu greičiu ritasi žemyn ugnikalnio kūgiu. Tai labiausiai sukrečiantis ir niokojantis ugnikalnio išsiveržimo tipas. Garsiausi šio tipo išsiveržimai įvykę Krakatoa, Pelė kalne ir Šv. Elenos kalne.

Efuziniai išsiveržimai būdingi vulkaniniams skydams. Šie išsiveržimai nepasireiškia dideliais sprogimais ar piroklastiniais srautais, vienintelė medžiaga kuri išsiskiria, tai skysta lava. Sustingusi lava suformuoja ugnikalnio kūgį. Šio išsiveržimo pavyzdžiai matomi Havajų salose - Mauna Kėja ir Mauna Loa.

Mišrieji išsiveržimai būdingi stratovulkanams. Jie pasireiškia sprogimais ir lavos srautais. Stratovulkano kūgis susideda iš kintamų tufo sluoksnių ar nuošliaužų ir sukietėjusios lavos. Geriausiai žinomi šio tipo ugnikalniai yra Strombolis, Etna ir Kotopaksis.

Po ugnikalno išsiveržimo galime pastebėti ir po-išsiveržiminę veiklą, kurią iš esmės sudaro garai ir dujos suformuotos iš įvairiausių chemikalų išmetamų iš angų vadinamų fumarolėmis.

Solfatara - tai fumarolės tipas, kuris gali būti apibūdinamas kaip žemės plutos plyšys išskiriantis sulfitines dujas.

Mofeta - tai anglies dvideginio išmetimas, kuris gali būti vadinamas "sausu" (jeigu jį sudaro anglies dvideginis), arba "drėgnu" (jeigu į jo sudėtį įeina gazuoto vandens).

Geizeris, tai versmė, iš kurios periodiškai fontanais trykšta karštas vanduo. Tai įvyksta dėl besikaupiančio vandens požeminėse daubose, kurį užverda magmos karštis, priversdamas vandenį išsiveržti.

Vulkaninis aktyvumas galimas pastebėti ir molingose vietose, kur randama "purvo ugnikalnių". Pastarieji išskiria dujas skysto purvo ir burbulų pavidalu.

Labiausiai niokojantys ugnikalnių išsiveržimai išsklaido didelius kiekius piroklastų.

Po 18830-iųjų metų Krakatoa išsiveržimo per 18 kubinių kilometrų piroklastų buvo išsklaidyta po apylinkes. O per vieną stipriausių Tamboros kalno išsiveržimų 1815-tais metais, net 80 kubinių kilometrų piroklastų išsibarstė dideliame žemės plote.

Šitokie dideli bei galingi ugnikalnių išsiveržimai daro globalinę įtaką Žemės atmosferai, klimatui ir laukinei gamtai.

Ugnikalnių veikla po išsiveržimo

  • fumarolė
  • geizeris
  • solfatara
  • mofeta
  • purvo ugnikalnis

Ugnikalnių išsiveržimas, tai procesas, kurio metu pro žemės plutą išsiveržia magma. Ugnikalniai iškyla neatsitiktinai, jie suformuoja ilgas grandines, kurios yra esminės tektoninių plokščių ribos.

Ugnikalnių išsiveržimai atlieka svarbų vaidmenį kalnų formavimuisi. Magma, tai labai karšta, raudona išsilydžiųsi uoliena esanti po Žemės paviršiumi. Magma, tekanti į paviršių vadinama lava, kuri pasiekusi paviršių suformuoja ugnikalnį. Ugnikalniai gali būti klasifikuojami pagal jų išsiveržimo pobūdį - sprogimo, efuziniai ar mišrus.

Sprogimo išsiveržimai labiausiai būdingi kūgio formos ugnikalniams. Šio išsiveržimo tipas pasireiškia, kai garai ir dujos krateriu ištrūksta į paviršių sukeldamos didelį sprogimą ir sudarydamos aukštą išsiveržimo stulpą bei piroklastinį srautą. Dažnai vėjas išnešioja pelenų debesis po didelį plotą. Piroklastinis srautas dideliu greičiu ritasi žemyn ugnikalnio kūgiu. Tai labiausiai sukrečiantis ir niokojantis ugnikalnio išsiveržimo tipas. Garsiausi šio tipo išsiveržimai įvykę Krakatoa, Pelė kalne ir Šv. Elenos kalne.

Efuziniai išsiveržimai būdingi vulkaniniams skydams. Šie išsiveržimai nepasireiškia dideliais sprogimais ar piroklastiniais srautais, vienintelė medžiaga kuri išsiskiria, tai skysta lava. Sustingusi lava suformuoja ugnikalnio kūgį. Šio išsiveržimo pavyzdžiai matomi Havajų salose - Mauna Kėja ir Mauna Loa.

Mišrieji išsiveržimai būdingi stratovulkanams. Jie pasireiškia sprogimais ir lavos srautais. Stratovulkano kūgis susideda iš kintamų tufo sluoksnių ar nuošliaužų ir sukietėjusios lavos. Geriausiai žinomi šio tipo ugnikalniai yra Strombolis, Etna ir Kotopaksis.

Po ugnikalno išsiveržimo galime pastebėti ir po-išsiveržiminę veiklą, kurią iš esmės sudaro garai ir dujos suformuotos iš įvairiausių chemikalų išmetamų iš angų vadinamų fumarolėmis.

Solfatara - tai fumarolės tipas, kuris gali būti apibūdinamas kaip žemės plutos plyšys išskiriantis sulfitines dujas.

Mofeta - tai anglies dvideginio išmetimas, kuris gali būti vadinamas "sausu" (jeigu jį sudaro anglies dvideginis), arba "drėgnu" (jeigu į jo sudėtį įeina gazuoto vandens).

Geizeris, tai versmė, iš kurios periodiškai fontanais trykšta karštas vanduo. Tai įvyksta dėl besikaupiančio vandens požeminėse daubose, kurį užverda magmos karštis, priversdamas vandenį išsiveržti.

Vulkaninis aktyvumas galimas pastebėti ir molingose vietose, kur randama "purvo ugnikalnių". Pastarieji išskiria dujas skysto purvo ir burbulų pavidalu.

Labiausiai niokojantys ugnikalnių išsiveržimai išsklaido didelius kiekius piroklastų.

Po 18830-iųjų metų Krakatoa išsiveržimo per 18 kubinių kilometrų piroklastų buvo išsklaidyta po apylinkes. O per vieną stipriausių Tamboros kalno išsiveržimų 1815-tais metais, net 80 kubinių kilometrų piroklastų išsibarstė dideliame žemės plote.

Šitokie dideli bei galingi ugnikalnių išsiveržimai daro globalinę įtaką Žemės atmosferai, klimatui ir laukinei gamtai.

Pasakojimas

Ugnikalnių išsiveržimas, tai procesas, kurio metu pro žemės plutą išsiveržia magma. Ugnikalniai iškyla neatsitiktinai, jie suformuoja ilgas grandines, kurios yra esminės tektoninių plokščių ribos.

Ugnikalnių išsiveržimai atlieka svarbų vaidmenį kalnų formavimuisi. Magma, tai labai karšta, raudona išsilydžiųsi uoliena esanti po Žemės paviršiumi. Magma, tekanti į paviršių vadinama lava, kuri pasiekusi paviršių suformuoja ugnikalnį. Ugnikalniai gali būti klasifikuojami pagal jų išsiveržimo pobūdį - sprogimo, efuziniai ar mišrus.

Sprogimo išsiveržimai labiausiai būdingi kūgio formos ugnikalniams. Šio išsiveržimo tipas pasireiškia, kai garai ir dujos krateriu ištrūksta į paviršių sukeldamos didelį sprogimą ir sudarydamos aukštą išsiveržimo stulpą bei piroklastinį srautą. Dažnai vėjas išnešioja pelenų debesis po didelį plotą. Piroklastinis srautas dideliu greičiu ritasi žemyn ugnikalnio kūgiu. Tai labiausiai sukrečiantis ir niokojantis ugnikalnio išsiveržimo tipas. Garsiausi šio tipo išsiveržimai įvykę Krakatoa, Pelė kalne ir Šv. Elenos kalne.

Efuziniai išsiveržimai būdingi vulkaniniams skydams. Šie išsiveržimai nepasireiškia dideliais sprogimais ar piroklastiniais srautais, vienintelė medžiaga kuri išsiskiria, tai skysta lava. Sustingusi lava suformuoja ugnikalnio kūgį. Šio išsiveržimo pavyzdžiai matomi Havajų salose - Mauna Kėja ir Mauna Loa.

Mišrieji išsiveržimai būdingi stratovulkanams. Jie pasireiškia sprogimais ir lavos srautais. Stratovulkano kūgis susideda iš kintamų tufo sluoksnių ar nuošliaužų ir sukietėjusios lavos. Geriausiai žinomi šio tipo ugnikalniai yra Strombolis, Etna ir Kotopaksis.

Po ugnikalno išsiveržimo galime pastebėti ir po-išsiveržiminę veiklą, kurią iš esmės sudaro garai ir dujos suformuotos iš įvairiausių chemikalų išmetamų iš angų vadinamų fumarolėmis.

Solfatara - tai fumarolės tipas, kuris gali būti apibūdinamas kaip žemės plutos plyšys išskiriantis sulfitines dujas.

Mofeta - tai anglies dvideginio išmetimas, kuris gali būti vadinamas "sausu" (jeigu jį sudaro anglies dvideginis), arba "drėgnu" (jeigu į jo sudėtį įeina gazuoto vandens).

Geizeris, tai versmė, iš kurios periodiškai fontanais trykšta karštas vanduo. Tai įvyksta dėl besikaupiančio vandens požeminėse daubose, kurį užverda magmos karštis, priversdamas vandenį išsiveržti.

Vulkaninis aktyvumas galimas pastebėti ir molingose vietose, kur randama "purvo ugnikalnių". Pastarieji išskiria dujas skysto purvo ir burbulų pavidalu.

Labiausiai niokojantys ugnikalnių išsiveržimai išsklaido didelius kiekius piroklastų.

Po 18830-iųjų metų Krakatoa išsiveržimo per 18 kubinių kilometrų piroklastų buvo išsklaidyta po apylinkes. O per vieną stipriausių Tamboros kalno išsiveržimų 1815-tais metais, net 80 kubinių kilometrų piroklastų išsibarstė dideliame žemės plote.

Šitokie dideli bei galingi ugnikalnių išsiveržimai daro globalinę įtaką Žemės atmosferai, klimatui ir laukinei gamtai.

Susiję elementai

Erozijos paveikti slankių plokščių kalnai

Galime pastebėti variskinių ir kaledoninių kalnų sistemų likučių beveik visame pasaulyje.

Tekančių vandens telkinių kalnuose poveikis

Kuo didesnė vandens srovė ir greitis, tuo didesnė paviršių formuojanti jėga.

Baikalo poslinkio linija

Giliausias Žemėje ežeras susidarė rifto slėnyje, kurį suformavo Baikalo rifto zona.

Atšilimo veiksniai

Saulės spinduliuotės trukmė, Saulės spindulių kampas ir paviršiaus albedas – viskas turi įtakos...

Anglis susidarymas

Šiame vaizdo įraše pavaizduojami įvairūs anglies susidarymo etapai.

Dykuma

Trečdalį žemyno sudaro dykumos. Šiais laikas besiplečiančios dykumos yra vis sudėtingėjanti...

Lietaus pėdsakais – savanos

Savanų augalija ir gyvūnija prisitaiko prie klimato.

Ekvatorinis klimatas

Tropinių atogrąžų miškų klimato savybių pristatymas

Added to your cart.